Atsakymų beieškant…

 Paskutiniu metu vis dažniau pagalvoju, kad laikas bėga per greit. Atrodo dar vakar nusileidau kitam žemyne, dar vakar buvo rugsėjo mėnuo, dar vakar sutikau daugybę naujų žmonių, dar vakar dažniausiai sakomas ir girdimas sakinys buvo: My name is…. I’m from… And you?

Net nepastebėjau kaip atėjo tas metas, kai beveik visi sutikti draugai pradėjo vis dažniau kalbėti apie važiavimą namo, tik ne aš, nes aš lieku, ir galiausiai krautis lagaminus. Paskutiniai vakarai kartu, paskutinės šypsenos, bet jau ne tokios, liūdnesnės, rimtesnės, paskutiniai sakiniai ir tas širdį veriantis “Good-bye”, po kurio seka paskutinis apsikabinimas, toks šiltas, mielas, per kurį kartais žandu nurieda ašara ir norisi, kad jis niekad nesibaigtų. Tokiais paskutiniais momentais tiesiog kalbi nieko nesakant, tai padaro tavo akys, rankos mostas, ta liudna šypsena ar net ašaros… Bet tai taip sunku… Ir vienintelis dalykas, kuris paguodžia tą akimirką, ar šiek tiek vėliau, yra tai, kad jei tu sutikai kita asmenį, su kuriuo gali kalbėti nieko nesakant, reiškia tu esi laimingas žmogus ir ta “tylos” kalba tik įrodo tai.

Šią savaite aš ir mano draugė turėjom karčią patirtį, kad pasakyti tiesą, o ypač jei ji susijusi su jausmais ar norais, yra per didelė pabranga ir noras būti atvirai gali kainuoti per daug… Kodėl, todėl, kad tiesa yra skaudi ir sunku… tiek ją sakančiam, tiek klausančiam… Bet ar tai reiškia, kad mes turim ją nutylėti ar apsimesti…

Vakar žiūrėjau filmą, kuris sukėlė nemažai minčių…

“Eastern promises” gana liūdnas ir žiaurokas filmas apie mafija ir jos darbelius. Bet kas man labiausiai užkliuvo, tai buvo “pagalba”, vienoka ar kitokia… Ir ta pagalba buvo tokia skirtinga, bet dažniausiai motyvas padėti buvo nenuoširdus noras padėti, o tiesiog naudos sau ieškojimas, išanksto apskaičiuotas ėjimas siekiant savo vienokio ar kitokio tikslo. Ir tai labai gerai atspindi tikrą gyvenimą, dažniausiai pagalba ateina vien todėl, kad tai neša naudą padedančiajam… Liūdna… Bet nuoširdžios pagalbos išimtys turbūt ir yra geriausias įrodymas “geros širdies”. Kas būtų jei tų “gerų širdžių būtų daugiau ??? O kokie dažniausiai būna mano motyvai…

Ne kartą esu girdėjusi kaip žmonės sako, kad draugystė per atstumą yra neįmanoma. Taip, galbūt tai buvo sunkiau įgyvendinti, kai toks dalykas kaip internetas dar neegzistavo, o jis juk dar visai jaunutis, todėl turbūt tokie stereotipai vis dar sklando mūsų visuomenėj. Bet dabar, kai turime tokias galimybes, tai tikrai nėra taip sudėtinga. Žinoma, iš vienos pusės tai nėra sudėtinga, bet iš kitos, tai reikalauja kelių dalykų: noro, pastangų  ir laiko. Šį teiginį puikiai galiu įrodyti savo gyvenimu.

Dar prieš metus dalyvaudama viename projekte svečioje šalyje sutikau nerealią draugę. Vos po kelių dienų tapom neišskiriamos draugės, pavadinkim tai taip, o jei pavadint taip, kaip aš vadinu, tai ji buvo iš tų žmonių, kuriuos aš vadinu: “mano žmogus”. Daugeliui aplinkiniu mūsų draugystė kėlė nuostabą, kodėl? Todėl, kad ji buvo iš kito žemyno, kitos religijos ir šiaip kaip kiti sakydavo: “Na, jus turėtumėt būt labai skirtingos”. Bet atvirkščiai, mes buvom labai panašios.  Ir tuoj bus metai kaip mes draugės, po kelių mėnesių aš važiavau atostogauti į jos šalį. Dabar mes žinom, kaip kuriai sekas. Ir štai vienas iš įrodymų. 

Kitas pavyzdys galėtų būti mano geriausias draugas su kuriuo esam draugai jau apie 7 metus. Ši penktadienį per skype nerealiai pasikalbėjom, prisiuntėm viens kitam glėbį šiltų apkabinimų. O pokalbio pabaigoje išgirdau frazę: “bet kaip tu taip sugebi mane palaikyt ir būt šalia, nors esi už jūrų marių”. Mat aš dabar esu Kanadoj, bet ta frazė puikiai įrodė, kad draugystei nėra sienų, jūrų ar vandenynų…

Ir kas pasakė, kad draugystė per atstumą negalima… Man atrodo, kad draugystė yra stipresnė nei atstumas…